Šį birželį septyniasdešimtą kartą atvertėme vieną iš juodžiausių Lietuvos istorijos puslapių. Birželio 14-oji – pirmųjų tremčių diena. Prasidėjo nežmoniškai sunki lietuvių tautos odisėja. Ją rašė mūsų inteligentai, ūkininkai, gamyklų ir įmonių vadovai, menininkai ir kt. Užsibrėžta buvo sunaikinti tautos žiedą, sovietizuoti ne tik Lietuvą, bet ir kitas Pabaltijo šalis. Norėta nuraminti nepasitenkinimo okupacija nuotaikas ir įvaryti baimę. Lietuva padalinta: vienoje pusėje vykdantieji valdžios užmojus, perduotus iš Maskvos, kitoje – išvežtieji. Jie kaip medžiai buvo rauti išrauti iš Tėvynės ir pasmerkti kentėti Sibiro šalčius. Per pirmąsias savaites prie Baikalo ir kitose apgyvendinti numatytose vietose žuvo pusė išvestųjų.
[svgallery name=”2011 Gedulo ir vilties diena”]
Žeimelio šitą nelaimė irgi neaplenkė. Į nelaimingųjų sąrašą pakliuvo mokyklos direktorius Balys Nainys. Mokytojo šviesus paveikslas ir šiandien tebėra gyvas moksleivių širdyse. Jo auklėtiniai, ruošiantis B. Nainio gimimo šimtmečiui paminėti, pasakojo, kaip ir ko mokė mokytojas. Jo vadovaujama mokykla stengėsi skiepyti dorą, meilę žmogui, ugdė krikščioniškas tiesas. Mokytojo pasėta gėrio sėkla rado atgarsį moksleivių sidruose. Deja, B. Nainys, išvežtas kartu su trimis mažamečiais vaikais ir žmona, nebegrįžo – neaiškiomis aplinkybėmis mirė tremtyje. Vaikai su motina grįžo, praėję Sibiro kančias ir pažeminimą.
Kitas mūsų miestelio šviesuolis – pastorius E. Lejeris. Tikėdamas valdžios humaniškumu, parašė prašymą, kad būtų leidžiamas religinės apeigos bažnyčioje. Už tai jis buvo suimtas ir ištremtas. Latvių kapinėse jam pastatytas atminimo paminklas menamai kapo vietai pažymėti. Tikinčiųjų atmintyje liko jų pastorius kaip žmogus, organizavęs kultūrinius miestelio renginius ir labdarą.
Vėlesni išvežimai atplėšė nemažą Lietuvos dalį. Tai buvo didelių netekčių ir sukrėtimų metai. Apie įvykius tų dienų liudininkai negali kalbėti be ašarų akyse. Nelengvai prakalbinami ir grįžusieji iš nežmoniškų gyvenimo sąlygų.
Gedulo ir vilties dienos minėjime kalbėjusieji: Per. Razgus „Žiemgalos“ muziejaus direktorius, K. Valentinavičius, Žeimelio bendruomenės pirmininkas, ir šių eilučių autorė pabrėžė, kad lietuvių tauta išliko dėl to, kad geriausioji jos dalis išlaikė savyje vertybes, kurios buvo įaugę į ją: sąžiningumą, pagarbą žmogui, pagalba silpniesiems, meilę savo Tėvynei, gimtosioms vietoms.
Minėjimo rengėjai labai apsidžiaugė, kad susirinkusiųjų tarpe buvo ne tik mergaitės deklamavusios eiles, bet ir šiaip jauni žmonės. Ačiū jiems.
Dalyvavusieji, sulaikę kvapą, žiūrėjo filmus „Birželio ledas“ ir „Vaikai tremtyje“. Vaizdai priminė žmoniškąją kančią, tylų pasipriešinimą sugyvulėjusių žmonių siautėjimui. Žmogų sunaikinti galima, bet nugalėti – ne, – tokia išvada peršasi, stebint filmus, žiūrint į įspūdingai sukrautą atminimo žvakučių aukurą.
R. Railienė.
