Birželio 23-oji viena iš mistiškiausių dienų metuose. Tai diena, kuri nepalieka abejingo nei senolio nei jaunimo. Ta diena iš praeities ataidi persipynusi pagonybės ir krikščionybės burtais, mitais, padavimais, žaidimais… Kiekvienas tos dienos dalyvis tiki ir nori tikėti prisilietimu prie žemės, jos teikiama viltimi į derlių, augmeniją, vandenį ir ugnį… Smagu tą dieną minėti ir Jono vardadienį. Jonas – vienas iš seniausių lietuvių vardų, tai kodėl gi jį neapipinti ąžuolo vainiku.
[svgallery name=”2011 06 Jonines”]
Žeimelio bendruomenės centras birželio 23 dieną organizavo Joninių šventę. Jos metu Jonai ir Janinos buvo įvesti per simbolinius vartus, tarsi iš praeities atnešdami senolių dvasią. O kur dvasios – ten ir ragana. Šį kartą pastaroji nebuvo labai piktai nusiteikusi. Ji buvo geranoriška ir labai mylėjo vaikus, nes jiems dovanojo po burbulų saują. Šalia raganos šventę vesti padėjo atsistojęs velnio neštas ir pamestas jaunikaitis. Šventės dalyviai, palinkėję vieni kitiems ilgiausių metų, uždegė deglą, kaip ženklą šventės pradžiai. Deglas buvo įteiktas vyriausiai Janinai, kuri užsidegė savo liepsnelę. Vėliau deglas buvo perduodamas iš Janinos kitiems Jonams, kurie įžiebė savo simbolines šviesas. Galiausiai, aukštai virš Vienybės aikštės sužibo šventės aukuras. Šventė prasidėjo… Buvo šokama, dainuojama, žaidžiama, o pritemus, geroji ragana pakvietė šventės dalyvius po ąžuolu į savo buveinę išsiburti laimės. Tą dieną tikinčiųjų laimę netrūko… Netrūko ieškotojų ir vidurnaktį pražydusio paparčio žiedo. Gera nuotaika žeimeliečius lydėjo iki pat paryčių.
Žeimelio bendruomenės centro taryba norėtų padėkoti visiems prisidėjusiems prie šventės organizavimo, tai: Žeimelio seniūnijai, Žeimelio girininkijos darbuotojams, Žeimelio kultūros darbuotojams ir, žinoma, patiems sau už tai, kad esame neabejingi šiandienos renginiams ir protėvių dvasiai.
Žeimelio bendruomenės centro pirmininkas Kęstutis Valentinavičius.