Išvyka pas ūkininką Gediminą Ališauską

Gediminas Ališauskas – išgirdus šią pavardę, visų pirmą sakoma: „Žmogus, sukūręs savo protėvių žemėje nuostabią 4 ha  gamtos oazę. Tik vėliau prisimenama, kad tai ūkininkas dirbantis virš 1000 ha. žemės.

This SimpleViewer gallery requires Macromedia Flash. Please open this post in your browser or get Macromedia Flash here.
This is a WPSimpleViewerGallery

Birželio 8 dieną Žeimelio vidurinės mokyklos 7 klasės mokiniai, pagal iš anksto numatytą veiklos kryptį „2011- veterinarijos gydytojo metai“ lankėsi pas ūkininką G. Ališauską. Ūkininko pagrindinė veiklos kryptis yra augalininkystė. Tačiau ūkyje auginamos ir kiaulės. Ūkininkas turi įsigijęs naujausią pašarų ruošimo ir kiaulių auginimo techniką. Pasak Gedimino „Kiaules auginti šiuo metu labai neapsimoka. Todėl kiaulių ūkis yra sumažintas iki minimumo. Auginama tik savoms reikmėms…“ Pastaruoju metu kiaulių aplankyti, dėl Lietuvoje siautėjančios ligos, nepavyko. Bet tai mokiniams nesutrukdė grožėtis Gedimino Ališausko sukurtu muziejumi po atviru dangumi, rankomis paliesti senąjį arklą, akėčias, arklio traukiamus žemės dirbimo padargus ir  įsėsti į patį naujausią traktorių, susipažinti su pakrovėjo galimybėmis, kurios gali pakilti į 7 metrų aukštį. Įspūdingoje akmenų karalijoje vaikai ieškojo dviejų vienodų akmenų, tačiau ūkininkas įspėjo „Jų čia yra virš 3 tūkstančių – bus sunkoka“. Pačiame sodybos centre iškaltas akmeninis ratas, tai sodybos simbolis bylojantis nesibaigiančią gyvenimo tėkmę, senolių, tėvų ir dabarties didžiulę meilę žemės ūkiui. O ūkininkas nesiliovė stebinti svečių. Jis iš savo arbatų sodo vaikams pateikė trijų rūšių mišinių arbatų: 1. Juozažolės, Raudonėlio, Šalavijo. 2. Krūmininės perilės, Šeivamedžio žiedo, Medetkos. 3. Mėtos, Melisos, Čiobrelių. Pastaroji, dėl ypatingo kvapo jaunimui labai patiko. Tad tą pusdienį mokiniai pailsino kūną ir sielą. Pakruojo rajono VMVT ūkininkui Gediminui Ališauskui padėkojo už nuoširdumą, vaišingumą, meilę žemės ūkiui bei švietėjišką darbą jaunimo tarpę ir įteikė padėkos raštą.

Kęstutis Valentinavičius.

Parašykite komentarą