Kaip žeimeliečiai žiemą vijo

Manau, tikrai ne veltui kovo 8 dieną buvo šaukiamas ir žadinamas pavasaris. Kaip tyčia, diena buvo šilta ir saulėta. Bet už namų kampų, pavėsių ir medžių šešėlių vis dar tūnojo nepajudinami sniego tarnai. Guli sau skylėtomis baltomis kelnėmis ir nesiruošia keltis. Ir kas gi nepadės tos dienos skaisčiai saulutei, jei ne vaikai…

This SimpleViewer gallery requires Macromedia Flash. Please open this post in your browser or get Macromedia Flash here.
This is a WPSimpleViewerGallery

Su darniais šūksniais, baisiomis kaukėmis pasikvietę į pagalbą „Kanapinį“ drąsiai ir ryžtingai pareiškė, kad žiemai laikas bėgti iš jų kiemo. Apie savo ryžtą vaikai pranešė visam Žeimeliui.  Pakeliui, barstydami kviečius, aplankė parduotuves, Žeimelio bendrovę ir žmogų, kuris didesnę laiko dalį praleidžia mašinoje. Nepamiršo ir vaikų darželio, kuriam buvo paskelbtas sniego karas. Nusiplūkusi nuo nelengvo darbo, eisena užsuko į mokyklos stadioną. Čia visų laukė ką tik iškepti Žeimelio bendruomenės blynai, arbata ir girininkijos darbuotojų sukrautas įspūdingas laužas. Žinoma, prie laužo linksma pašokti ir padainuoti. O  „Lašininis“ visiems įrodinėjo, kad žiemą yra daug žaidimų, kuriuos žaisti labai linksma. Tačiau jo jėgos ir išmintis greitai seko. Galiausiai „Kanapinis“, pasitelkęs vaikų armiją, suniurkė „Lašininį“ į pernykštį sniegą. Ne gana to, kaip trofėjų, pasiėmė niekuo dėtą „Lašininio“ palydovę „Morę“ ir, užkėlęs ant laužo, sudegino. Ji vienoje rankoje nešė besidabinančią pavasario pumpurais šluotą, kitoje – spragilą, kaip darbo ir gero derliaus simbolį.

Visus su pavasariu sveikina

Žeimelio bendruomenės pirmininkas Kęstutis Valentinavičius.

1 komentaras

  1. Šventė atrodo buvo labai smagi, spalvinga ir įdomi. O jau laužo didumas…

Parašykite komentarą